Paulius Jurkevičius, specialiai LTOK iš Kortina d‘Ampeco

Maršrutas Roma – Kortina d‘Ampecas? Tai kelionė! Rimta ir pakankamai ilga. Devintą ryto startuoju iš Romos Termini stoties greituoju „Italo“ traukiniu. Tai vienintelė privati greitojo geležinkelio bendrovė Europoje su sportiška istorija, jos kūrėjas – buvęs „Ferrari“ grupės vadovas Luca Cordero di Montezemolo. „Italo“ per Apeninus lėkė 320 km per val. greičiu, bet tik iki Venecijos. Paskui, Alpių link – kiti, gerokai lėtesni traukiniai, autobusai. Su įvairiais persėdimais Kortina pasiekta penktą vakaro.

Pirma mintis: per tiek laiko galima būtų nukeliauti iš Romos į Delį. Antra mintis: ką reiškia aštuonios valandos lyginant su 70 metų atkarpa? Tiek laiko šis mažytis Veneto regiono kalnų miestelis laukė sugrįžtančios olimpinės ugnies ir olimpinės sostinės statuso – čia žiemos olimpinės žaidynės vyko 1956 metais. Ir tada Kortina buvo vienintelė jų sostinė. Ne taip, kaip dabar, kai teko dalintis šį vardą su Milanu.

Pirmoji diena: apsiniaukusi ir chaotiška

Esminis klausimas: kur kalnai?

Kur legendiniai rožinio atspalvio Dolomitai? Juk Kortina įsikūrusi Alpėse, 1225 metrų aukštyje.

Kalnų nesimato, vienas iš dviejų olimpinių žaidynių sostinių skendi pilkšvame rūke. Pakelėse – kalnai sniego, keliuose – daugybė pareigūnų mašinų su įjungtais žiburėliais, miesto gatvėse – nelabai ramus eismo chaosas. Kortina ruošiasi olimpinės ugnies uždegimo ceremonijai ir delegacijų paradui. Jis vyks čia, pagrindinėje miesto gatvėje Corso Italia. Užsienio žurnalistams skirtas spaudos centras „Casa Veneto“ – Veneto regiono namai – įrengti strategiškai patogioje vietoje: šalia šv. Pilypo katedros ir pakylos ant kurios įžiebta antroji šių žaidynių ugnis. Nereikia niekur eiti, važiuoti, kilti – visas atidarymo ceremonialas vyko čia, vietoje.

Vėliau aiškėja logistinio patogumo nepatogumas. „Jūs galėsite stovėti lauke keturias valandas ir stebėti iš arti. Bet tik stebėti. Galimybių kažkur dirbti su kompiuteriu nebus“, – aiškina spaudos centro darbuotoja. Alternatyva: likite spaudos centro viduje, bet elektra bus išjungta. Kodėl? Todėl, kad kai pasaulio televizijų kameros nušvies spaudos centrą, jis turi likti tamsus.

Šis vienas seniausių miestelio pastatų vadinasi „Ciasa de Ra Regoles“ (taisyklių namai). Tipiškai austriška Alpių architektūra, 1827 metai. Tai unikalus kurorto istorijos puslapis, jis pasakoja apie bendrą, kolektyvinį turtą – miškus, ganyklas, kalnus – viso 16 000 hektarų plotą.  „Regoles“, taisyklės įpareigojo saugoti vietinę kultūrą, tradicijas, draudė nekilnojamo turto spekuliacijas. Ar tai kolektyvinė teritorijos valdymo forma? Taip – unikali, šeimyninė, nes turto valdytojas buvo šeimų atstovų susirinkimas.

Ir štai aiškėja kitas, eiliniam turistui menkai žinomas faktas: pasirodo, Kortinos žmonės kalba kita kalba, nei Romos gyventojai. Ne italų. Ir ne vokiečių, nors iki Pirmojo pasaulinio karo ši teritorija priklausė Austrijos – Vengrijos imperatoriaus karūnai. Kortina kalba oficialiai pripažinta ketvirtąja Italijos respublikos kalba. Ji vadinasi lingaz ladin – ladinų kalba. Tiesa, po ilgos kelionės gilintis į svetimos kalbos reikalus nebuvo jėgų. Žaidynių atidarymas svarbiau.

Antroji diena:  saulė dažo dolomitus

Na štai: nematomas Kortinos scenografijos režisierius pakeitė scenovaizdį. Saulė!  Olimpinė sostinė nušvito, ir visų – sportininkų, žurnalistų, žiūrovų nuotaika pasikeitė. Nebėra laiko žvalgytis iki Žaidynių pradžios šen bei ten nebaigtus kloti šaligatvius, požeminių tunelių apdailą. Visų žvilgsniai į viršų, į Alpes, į olimpines trasas ten, aukštai, Dolomituose.

Šis vietovardis, tarsi muzikos kūrinio melodija skamba visur – gatvėje, televizijos reportažuose, portalų antraštėse: DO – LO – MI – TI. Ta proga uždaviau sau protų mūšio klausimą: na gerai, o ką reiškia šis skambus pavadinimas? Nesinori klausti DI, bandau teirautis, ką šiuo klausimu mano vietiniai gyventojai. Olimpinę sostinę užplūdusių turistų, žiūrovų, delegacijų maišalynėje sutikti tikrą kortinietį – problema. Štai ponia su šuniuku, bandau klausti. Ne, ponia iš Vienos, šuniukas taip pat. Vyresnio amžiaus pora keliauja mišių į bažnyčią, jie turbūt vietiniai. Taip, vietiniai, bet kodėl Dolomitai taip vadinasi nežino. Atsakymą gavau turizmo informacijos centre: šis kalnų masyvas taip pavadintas, nes sudarytas iš kalcio ir magnio karbonato uolienos, jos mokslinis pavadinimas yra „dolomia“.

Bet paskui išnyra antrasis protų mūšio klausimas: o kodėl būtent „dolomia“? Šito turizmo informacijos centro merginos nežinojo. Paaiškino spaudos centro „Casa Veneto“ ekspertai: XVIII amžiuje čia lankėsi prancūzų geologas, kurį sužavėjo spalvoti Alpių kalnai. Jo pavardė buvo Deodatas de Dolomieu. Atradėjas savo vardu pavadino uolieną, o vėliau ir kalnai gavo prancūzo pavardę.

Dabar galima ramiai pasigėrėti kalnais. Jie tikrai spalvoti. Ypač tada, kai leidžiasi saulė. Spalvų gama: rožinė – švelniai violetinė – raudona – oranžinė apelsinų. Vietiniai gyventojai Dolomitų spalvų nušvitimo akimirką ladinų kalba vadina taip: enrosadira. Nurausvėjimas.

Trečioji diena: žvilgsnis į statybas iš 2200 metrų aukščio

Vieni juos vadina taip – balti drambliai. Kiti rašo apie olimpinius mamutus, italų žiniasklaida pasakoja apie „cattedrali della neve“ – sniego katedras. Tai specialiai žaidynėms pastatytos trasos, arenos, gyvenamieji pastatai, keltuvų linijos, visokie didingi projektai, kurių reikia dabar, žaidynių dienomis. Bet po mėnesio jų nebereikės.

Tarkime, po 1956-ųjų Kortinos žiemos žaidynių liko paminklas – tramplinas „Zuel Italia“. Nebenaudojamas, nes priežiūros, remonto kaštai – didžiuliai. Tiesa, neseniai šis statinys pripažintas istoriniu sporto paveldu ir po truputį pradėtas restauruoti.

Panašių olimpinės architektūros dinozaurų nemažai liko po 2006 m. – Turino olimpinių žaidynių: tramplinas „Trampolino di Pragelato“, ledo ritulio varžyboms skirti sporto rūmai „Palaghiaccio di Pinerolo“,  ledo arena „Palasport Olimpico di Torre Pellice“. Turino olimpinis kaimelis, kuriame gyveno sportininkai, keletą metų riogsojo uždarytas, dabar pradėtas remontuoti, jame galbūt įsikurs Turino universiteto studentai.

Kortinoje žvalgiausi iš 2200 metrų aukščio, pakilęs keltuvu į Falorijos slidinėjimo trasą. Kur jūs – olimpiniai drambliai, mamutai, sniego katedros?

Vienas didžiausių laikinų statinių specialiai žaidynėms yra Fiames olimpinis kaimelis Kortinos pašonėje. Čia 377 moduliniuose nameliuose apgyvendinti varžybų dalyviai, 1400 sportininkų. Organizatoriai skelbia, kad po žaidynių nameliai bus išardyti ir išvežti į kitus sporto objektus. „Dramblių“ neliks. Įrengta keltuvų linija, sujungusi Kortiną su kalnų slidinėjimo centru Tofane. Jos išardyti nereikės, ja ir toliau naudosis kalnų slidinėjimo mėgėjai.

Per Milano ir Kortinos žaidynes Tofane vardas atsirado ir Lietuvos kalnų slidinėjimo istorijos puslapiuose. Čia varžėsi jauniausia mūsų šalies delegacijos narė 17-metė Neringa Stepanauskaitė. Didžiajame slalome jai nepavyko pasiekti finišo, o štai slalomo rungtyje, kurioje krito ne viena favoritė, gimnazistė iš Druskininkų sėkmingai įveikė abu nusileidimus ir užėmė 47 vietą tap 95 startavusių sportininkių.

Iki šiol žaidynių organizatoriai stengdavosi pasigirti kiek daug pinigų išleido olimpiniams reikalams. Tarkime, Pekino išlaidos siekė 35–40 milijardų JAV dolerių.  Sočyje Rusija stipriai pasitaškė pinigais – išleido apie 50 mlrd. dolerių ir paliko daugybę „baltų dramblių“. Milano ir Kortinos žaidynių organizatoriai kol kas deklaruoja gana kuklius šiai progai 4 milijardus eurų. Kokia bus tiksli išlaidų suma paaiškės po žaidynių.

Ketvirtoji diena: į svečius pas Ernestą Hemingway

Pasivaikščiojimas Kortinos Corso Italia – malonumas akims. Daug elegantiškai vilkinčių žmonių, įskaitant egzotiškas, tamsiai mėlynas uniformas vilkinčius Kataro policijos pareigūnus. Jie mielai fotografuojasi su smalsiomis praeivėmis, čia pat patruliuojantys italų karabinieriai pavydžiai žvalgosi. Kortina yra oficialiai pripažinta Italijos Alpių elegancijos sostinė. Žmonės čia atvyksta ne tik sportuoti, slidinėti, laipioti po kalnus, bet ir pasirodyti, pasidairyti, nustebinti.

Šiame kalnų kurorte gimė angliškas skraidančių kino garsenybių terminas „jet set“. Šeštajame, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje galiojo taisyklė: jeigu tu kažką reiški kino pasaulyje anksčiau ar vėliau gersi aperityvą Kortina d‘Ampeco centrinėje gatvėje. Taisyklę patvirtino Holivudo ir Europos ekrano garsenybės: Elisabeth Taylor, Henry Fonda, Jeanas Louis Trintignant‘as, Alberto Sordis. Be abejo, Kortinos negalėjo aplenkti legendinį britų agentą 007 Džeimsą Bondą suvaidinęs Rogeris Mooras.  Jis Kortinos viešbučiuose ne tik ilsėjosi, bet ir filmavosi. Vis tik didžiausią paparacių furorą Alpėse sukėlė iš varguolių šeimos kilusi neapolietė Scicolone. Tokia tikroji legendinės aktorės Sophia Loren pavardė. Pirmą kartą Kortinoje ji apsilankė vos 21 metų: 7 lagaminai, savaitgalis „Royal Suite“ brangiausiame kurorto viešbutyje „Grand Hotel Savoia“. Beje, olimpinių žaidynių dienomis šis prabangus apartamentas kainavo rekordinę sumą: 4500 eurų.

Tačiau seniausias Kortinos viešbutis yra „Hotel de la Poste“. XIX amžiaus pradžioje čia buvo pašto stotis keliaujantiems po Alpes. 1923 metais tipiškame austriškos Alpių architektūros viešbutyje apsistojo dar neišgarsėjęs Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingway. Užsukime pasidairyti!

Viešbučio savininkas Gherardo Manaigo neprieštarauja: kambario numeris 107 užsakytas, bet svečiai dar neatvyko, galima užeiti. Bet prieš tai siūlo išgerti kavos viešbučio bare, prisėsti prie staliuko ten, kampe, prie sieninio laikrodžio: „Tai buvo Ernesto staliukas. Jis čia gerdavo kokteilius, bendraudavo“.

Romanas „Anapus upės medžių ūksmėje“ parašytas jo kambaryje, čia iki šiol galima pamatyti, pačiupinėti juodą, 1926 metų rašomąją mašinėlę „Underwood Standart“.        

Penktoji diena: burokėlių triumfas, sūrio skulptūros

Spaudos centro „Casa Veneto“ vadovas Giuliano Vantaggi neslepia: šios olimpinės žaidynės – tai ne tik sportas, ne tik ledo ir sniego profesionalų startai. Tai Dolomitų aukštikalnėse ganomų karvių pieno sūriai. Tai putojantis vynas Prosecco. Tai šių olimpinių žaidynių skonio simbolis saldusis tiramisu, išrastas čia, Veneto regione. Ir daugybė kitų svarbių dalykų, kuriuos būtina pažinti, nes tai ir yra Italijos virtuvė, UNESCO pasaulio paveldas.

„Jūs ne tik rašykite. Ragaukite! Perpraskite aromatą ir skonį! Gėrėkitės sūrio skulptūromis” – ragina Giuliano spaudos centre dirbančius žurnalistus. Kiekvieną dieną pirmame „Taisyklių“ pastato aukšte vyksta pažintinės degustacijos – sūrių, kumpių, vyno, kraftinio alaus. Tiramisu – tai ne teorija, tai rankų darbo praktika, todėl žurnalistai dalyvauja šio saldumyno gamybos pamokėlėje.

Tačiau ne „kelk-mane-viršun“ (taip būtų verčiamas į lietuvių kalbą Trevize išrastas „tiramisu“ pavadinimas) nustebino šių eilučių autorių. Tipinis Kortinos patiekalas – „casunziel“ – pusmėnulio formos skaidrios tešlos virtiniai su burokėlių įdaru, sviesto padažu buvo puikus!

Penkios dienos Alpėse įtikino: Kortina d‘Ampecas nebuvo mažoji šių Olimpinių žaidynių sostinė.