Kai žurnalo redaktorius paprašė parašyti straipsnį apie lakrosą, maniau, kad sudėliosiu įprastą sporto šaką pristatantį tekstą. Tačiau įdomiau papasakoti ne apie taisykles ar žaidimo principus, o kuo šis sportas išties ypatingas. Manau, būtent tai gali sužadinti lietuvių meilę šiam mums gan svetimam ir mažai pažįstamam sportui, kuris 2028 m. taps olimpinių žaidynių Los Andžele dalimi.

Aš, kaip ir daugelis lietuvių, apie lakrosą daugiausia žinau iš amerikietiškų filmų, kur jis šmėkščioja pasakojimuose apie moksleivių ar studentų kasdienį gyvenimą. JAV mokyklose tai išties labai populiarus komandinis žaidimas, kuriame žaidėjai, naudodami raketlazdes su tinkleliais gale, skirtais sugauti, nešti ir mesti kamuoliuką, stengiasi pelnyti įvarčius.

Lakrosas pirmą kartą olimpinėse žaidynėse buvo žaidžiamas 1904 m., vėliau kelis kartus pristatytas parodomosiose programose, tačiau visavertis olimpinis debiutas įvyks Los Andžele.

Beje, Lietuvoje lakrosas taip pat kelią pirmiausia skinasi kaip mokyklose propaguojamas žaidimas: oficialios varžybos Lietuvoje nevyksta, sporto šakos plėtra remiasi į siekį pirmiausia įtraukti ir sudominti vaikus. Tuo pavieniui užsiima „Lakrosas Lietuva“ organizacijos remiami entuziastai mokytojai. Kitaip tariant, lakrosas Lietuvoje kol kas pasiekęs susipažinimo stadiją, ir šis straipsnis tokią misiją taip pat turi.

Ryanas Dutkus, pagrindinis lakroso puoselėtojas Lietuvoje ir „Lakrosas Lietuva“ vadovas, sako, kad šis žaidimas pasižymi tomis savybėmis, kurias lietuviai sporte ypač vertina.

„Šiaurės Amerikoje lakrosą vadiname greičiausiu žaidimu, žaidžiamu ant dviejų kojų. Kamuoliuko judėjimo greitis čia neįtikėtinas. Bet kartu lakrosas yra sporto šakų, kurios lietuviams gerai pažįstamos, derinys. Įranga ir žaidimo agresyvumas – kaip ledo ritulyje, aikštė ir erdvės pojūtis – kaip futbole, o puolimo taktikos – kaip krepšinyje“, – tikina R.Dutkus.

Tačiau apskritai kalbą apie lakrosą tiesiog būtina pradėti ne nuo to, o nuo hodenošonių (Haudenosaunee) sąvokos. Ji čia svarbiausia ir būtent ji šį sportą daro išties ypatingą.

Senųjų vietinių tautų sportas

Hodenošoniai – tai Šešių Tautų irokėzų konfederacija, kitaip tariant, tai senųjų vietinių tautų konfederacija, šiandien egzistuojanti kaip savivaldą bei dalinę autonomiją išsaugojusi, bet nepriklausomybės neturinti bendruomenė JAV ir Kanadoje, išlaikiusi savo politinę sistemą, simbolius ir šiokį tokį tarptautinį pripažinimą. Ją sudaro maždaug 130–140 tūkst. žmonių, daugiausia gyvenančių Niujorko valstijos (JAV) ir Ontarijo bei Kvebeko provincijų (Kanada) teritorijose.

Hodenošonių gentys pačios valdo daug vidaus reikalų – kultūrą, švietimą, socialinius klausimus, tam tikras teisės tradicijas, tačiau formaliai privalo laikytis JAV ir Kanados įstatymų. Hodenošoniai netgi turi savo pasų sistemą. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Naujoji Zelandija, laikinai leidusios keliauti su jais, bet dauguma valstybių jų nepripažįsta.

Šios senosios gentys – senekai, kajugai, onondagai, oneidai, mohaukai ir tuskarorai, anksčiau bendrai vadintos irokėzų tauta – lakrosą žaidžia jau daugiau nei tūkstantį metų ir yra laikomos šios sporto šakos išradėjais. Įstabu tai, kad hodenošoniai turi nacionalinę lakroso komandą, ir tai vienintelė vietinių tautų komanda, pripažinta tarptautinių sporto federacijų ir besivaržanti tarptautinėse varžybose, įskaitant lakroso pasaulio čempionatus. Tiesa, iki to buvo ilgas kelias.

Lakroso, kaip reglamentuotos sporto šakos, ištakos siekia 1867-uosius. 1867 m. liepos 1 d. Kanados kolonijos tapo viena Britų imperijos valda – dabar ji švenčiama kaip Kanados gimtadienis, o tą patį mėnesį Williamas George‘as Beersas, žinomas kaip šiuolaikinio lakroso tėvas, paskelbė lakroso taisykles.

Deja, 1868 m. buvo įtraukta ir tokia taisyklė, kad „joks indėnas negali žaisti baltųjų rungtynėse, nebent tai būtų iš anksto sutarta“, o 1880 m. apskritai buvo uždrausta irokėzams žaisti žaidimą, kurį jie išrado. Žinoma, irokėzai niekad neišsižadėjo lakroso, tačiau į oficialias varžybas įsitraukė tik po šimtmečio – 1980-ųjų pradžioje.

Tautos tapatybės dalis

Žinoma, Los Andžele bus žaidžiamas kitoks lakrosas, normalu, kad per šimtmečius žaidimas kito, teko prisitaikyti, tačiau senųjų tradicijų puoselėjimas irokėzams čia vis dar labai svarbus.

Pavyzdžiui, lazda. Nors lazdų dizainas ir gamybos principai evoliucionavo – medines lazdas pakeitė lazdos iš titano, medinė lazda hodenošoniams išliko labai svarbi. Naujagimiams berniukams iki šiol dažnai dovanojamos miniatiūrinės „lopšio lazdos“, o genčių vyrai iki šiol laidojami su savo mėgstamiausiomis lazdomis. Lyle’as Thompsonas, vienas geriausių visų laikų lakroso žaidėjų, yra pasakojęs, kad savo vaikystės lazdą laikė gyvu padaru, savo geriausiu draugu, ir verkė tą dieną, kai ji sulūžo. Šiandien medinės lazdos greičiau naudojamos kaip talismanai, tačiau „Haudenosaunee Nationals“, irokėzų lakroso rinktinė, 2023 m. pasaulio čempionate kiekvienas rungtynes pradėdavo vienam iš gynėjų tam tikrą laiko atkarpą rungtyniaujant medine lazda.

„Jei esi vyras, esi vienas iš trijų. Esi kalbėtojas, o tai reiškia, kad tu sakai kalbas ir atlieki apeigas. Arba tu esi dainininkas, atliekantis dainas, reikalingas apeigoms. Arba tu esi lakroso žaidėjas. Tai yra mūsų kultūros, mūsų esybės, mūsų istorijos dalis“, – yra sakęs Rexas Lyonsas, „Haudenosaunee Nationals“ rinktinės žaidėjas.

Teko kurti naują versiją

Lakroso populiarinimo ir grąžinimo į olimpines žaidynes kampanija prasidėjo 2008 m. Aišku, pirmiausia sporto šaka turėjo atitikti esminius Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) reikalavimus: pripažinti Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) kodeksą, padidinti lakrosą žaidžiančių šalių skaičių (šią vasarą „World Lacrosse“ priėmė Bangladešą kaip 94-ąjį organizacijos narį), įstoti į tarptautines organizacijas, tokias kaip Tarptautinė pasaulio žaidynių asociacija (IWGA), užtikrinti lyčių lygybės principus ir pan.

Lakroso siekis patekti į 2028 m. olimpines žaidynes pirmojo oficialaus pritarimo sulaukė 2018 m. pabaigoje, kai IOC laikinai pripažino šią sporto šaką valdančią organizaciją, netrukus pakeitusią pavadinimą į „World Lacrosse“.

Pakeitė ne tik pavadinimą. Atsižvelgdama į IOC pastangas sumažinti žaidynių mastą ir išlaidas, federacija ėmė kurti naują žaidimo versiją, kuriai reikėjo mažesnės aikštės, mažiau žaidėjų (vietoje dešimties – šešių) ir trumpesnių rungtynių.

Vis dėlto šalia džiaugsmo šio sporto išradėjai išgyvena ir nuoskaudą – nepaisant to, kad pasaulio lakroso čempionatuose irokėzai, kaip atskira rinktinė, dalyvauja nuo 1990 m., IOC Irokėzų konfederacijos rinktinės nepripažįsta ir nesuteikia jai teisės varžytis olimpiniame turnyre.

Kai 2023 m. spalį IOC galiausiai leido įtraukti lakrosą į žaidynes, Thomas Bachas pabrėžė šio žaidimo vietą ir svarbą Amerikos istorijoje. „Tai yra, jei galima taip pasakyti, JAV pirmųjų tautų sportas“, – sakė IOC prezidentas, tačiau IOC parodyta pagarba lakrosui nereiškė išskirtinių teisių suteikimo.

IOC išdėstė oficialią poziciją: Olimpinė chartija draudžia „Haudenosaunee Nationals“ dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip komandai, tačiau šie sportininkai gali bandyti patekti į JAV arba Kanados rinktines, nors tai sporto šakos kūrėjai laiko įžeidimu.

Spaudimą IOC darė ir tuometis JAV prezidentas Joe Bidenas, pareiškęs, kad „Haudenosaunee Nationals“ turėtų varžytis Los Andžele su savo genčių vėliava: „Jų protėviai išrado šį žaidimą. Jie jį tobulino tūkstantmečius. Tai unikalus atvejis, todėl jiems turėtų būti suteikta išimtis deleguoti savo komandą į olimpines žaidynes.“

„Nors mes gerbiame IOC nepriklausomybę, skatiname IOC pasinaudoti šia istorine galimybe“, – panašų raginimą paskelbė Kanados vadovai.

Manoma, jog IOC tiesiog nenori sukurti precedento, kuris paskatintų kitas tautines grupes imtis panašių veiksmų ir kovoti dėl teisės dalyvauti olimpinėse žaidynėse su atskira vėliava. Kita vertus, tai unikali situacija, su kuria nėra susidūrusios jokios kitos sporto šakos, tai iš esmės suvereni tauta savo teritorijoje, ką yra pripažinusios JAV ir Kanados vyriausybės, sukūrė šį žaidimą ir jau turi savo rinktinę, žaidžiančią tarptautiniu lygiu.

Siekiant kompromiso irokėzai galbūt galėtų suburti kažką panašaus į pabėgėlių olimpinę komandą. 2016 m. olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire IOC rėmė dešimt sportininkų iš Sirijos, Etiopijos, Pietų Sudano ir Kongo Demokratinės Respublikos, siekdama atkreipti dėmesį į milijonų pabėgėlių padėtį visame pasaulyje. Tokia komanda, susibūrusi po olimpine vėliava, vėliau dar varžėsi 2021 bei 2024 m. žaidynėse. Kita išimtimi tapusi iniciatyva buvo įgyvendinta 2018 m., kai IOC leido Šiaurės ir Pietų Korėjai suburti bendrą moterų ledo ritulio komandą ir dalyvauti žiemos žaidynėse Pjongčange.

Iki Los Andželo olimpinių žaidynių dar yra laiko, kad „Haudenosaunee Nationals“ klausimas pasisuktų kita linkme. Įdomu tai, kad irokėzų rinktinė teoriškai turės teisę į olimpinius kelialapius, dėl kurių bus kovojama 2027 m. vyrų ir moterų pasaulio čempionatuose.

Lakrosas olimpinėse žaidynėse

Lakrosas pirmą kartą į oficialią olimpinę programą įtrauktas dar 1904 m., kai žaidynės vyko Sent Luise, JAV. Tuomet dalyvavo trys komandos – Kanados, JAV ir mohaukų genties. Triumfavo kanadiečiai. Olimpinėje programoje lakrosas buvo ir 1908 m., kai žaidynės vyko Londone. Tuomet varžėsi tik dvi komandos – Kanados ir Didžiosios Britanijos, o čempionais vėl tapo kanadiečiai. 1928 m. Amsterdame, 1932 m. Los Andžele ir 1948 m. Londone lakrosas buvo įtrauktas tik kaip parodomoji sporto šaka be medalių dalybų. 2028 m. Los Andžele lakrosas į olimpine šeimą sugrįš kaip visavertė sporto šaka, čia vyks vyrų ir moterų rinktinių turnyrai.

Sprendimas

2023 m. spalio 16 d. Tarptautinio olimpinio komiteto Generalinė asamblėja Mumbajuje (Indija) vykusioje sesijoje į 2028 m. Los Andželo olimpinių žaidynių programą įtraukė penkias naujas sporto šakas: kriketą, beisbolą ir moterims skirtą jo atmainą softbolą, lakrosą, skvošą ir amerikietiškojo futbolo atmainą „flag“ futbolą.

Beisbolui ir softbolui, lakrosui bei kriketui tai bus sugrįžimas į olimpinę programą, o bekontaktis amerikietiškasis futbolas ir skvošas olimpinėse žaidynėse debiutuos.