Jau tapo gražia tradicija, kad artėjant Šv. Kalėdoms Lietuvos tautinis olimpinis komitetas į kalėdinę popietę pakviečia praeityje garsius Lietuvos olimpiečius, mūsų legendas – čempionus ir medalininkus, olimpinių žaidynių dalyvius, pasaulio rekordininkus.

Marytė Marcinkevičiūtė, „Olimpinė panorama“

Šio šventinio susibūrimo vyresnės kartos olimpiečiai ypač laukia ir visi susirenka į savo namus – Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Praėjusį ketvirtadienį čia vykusioje šventėje jų dalyvavo daugiau nei trisdešimt.
Olimpines legendas su artėjančiomis šventėmis pasveikino irgi legenda – LTOK prezidentė, Sidnėjaus olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.

Ji pasidžiaugė, kad šių metų olimpiečių susitikimas vyksta atmintiną dieną – būtent gruodžio 11-ąją, kai prieš 37 metus, 1988-aisiais, kylant atgimimo bangai, Vilniaus profsąjungų rūmuose buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.

„Šie metai mums buvo nelengvi, tačiau, nepaisant sunkumų, turime ir kuo pasidžiaugti. Laikas negailestingas ir labai greitai lekia. Jums noriu palinkėti gražių švenčių ir laikytis kartu, kaip dabar – tai labai svarbu“, – kalbėjo D. Gudzinevičiūtė.

Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentas, Rio de Žaneiro olimpinis vicečempionas irkluotojas Saulius Ritter dėkojo LTOK prezidentei už palaikymą, šiltą bendradarbiavimą, nes Lietuvos olimpiečių asociacijai pavyksta gyvuoti tik LTOK dėka.

Kreipdamasis į olimpiečius, jis kalbėjo: „Jūsų nuopelnai, atsidavimas sportui, puoselėjamos vertybės – tai puikus pamatas jaunimui, naujai augančiai kartai.“

Artėjančių švenčių proga įžymusis irkluotojas olimpiečiams linkėjo, kad Šv. Kalėdos būtų jaukios ir šiltos, o Naujieji metai atneštų daug džiaugsmingų akimirkų su artimaisiais, geros sveikatos ir stiprybės, kuri juos lydi visą gyvenimą.

„Skolų“ gražinimas ir įžymybių žvaigždynas

LTOK prezidentė D. Gudzinevičiūtė susitikimo metu įteikė „skolas“ tiems, kurie anksčiau negalėjo atsiimti apdovanojimų: LTOK pirmojo laipsnio ženklai „Už nuopelnus“ buvo įteikti Monrealio olimpiniam vicečempionui irkluotojui Vytautui Butkui.

Taip pat ir ilgametei LTOK užsienio ryšių direktorei bei Lietuvos olimpiečių asociacijos referentei Ijolei Domarkienei.

Lietuvos sporto žurnalistų federacijos generalinis sekretorius Tomas Gaubys „skolą“ atidavė Tokijo olimpiečiui, LSŽF garbės nariui Adolfui Aleksiejūnui ir jam įteikė du apdovanojimus: Aleksandro Krukausko premiją už gyvenimą, paskirtą sporto žurnalistikai, ir aukso medalį „Už indėlį sporto žurnalistikai“.

Kalėdiniame renginyje gausiai dalyvavo irkluotojų: Saulius Ritter, Mindaugas Griškonis, Einius Petkus, Kristina Poplavskaja, Birutė Šakickienė, Vytautas Butkus, Zigmantas Gudauskas, Sigitas Kučinskas, Egidijus Balčiūnas, Celestinas Jucys, taip pat lengvaatlečių: Adolfas Aleksiejūnas, Romualdas Bitė, Vilhelmina Bardauskienė, Nelė Žilinskienė, Dalia Matusevičienė, Rita Ramanauskaitė, Regina Čistiakova, Dainius Virbickas.

Šventine popiete džiaugėsi ir olimpinės čempionės plaukikė Lina Kačiušytė, krepšininkė Angelė Rupšienė ir slidininkė Vida Vencienė, olimpinių žaidynių prizininkai penkiakovininkai Stasys Šaparnis ir Edvinas Krungolcas.

Visi olimpiečiai buvo pavaišinti pietumis ir į namus grįžo ne tuščiomis – su LTOK rėmėjų dovanomis.

Šiandien kalbamės apie tai kaip šiandien gyvena mūsų legendos, kurios nėra užmirštos, o jų pergalės ryškiausiomis spalvomis puošia įspūdingas karjeras.

Ko A. Aleksiejūnui pritrūko iki olimpinio medalio?

Vienas vyriausių tarp olimpiečių – Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, 88-erių Adolfas Aleksiejūnas dar ir šiandien negali užmirti savo pasiekto olimpinio rekordo 3000 m kliūtiniame bėgime ir nekaip susiklosčiusio finalinio bėgimo. Užuot laimėjęs medalį, jis buvo priverstas tenkintis septintąja vieta.

„Ko pritrūkau iki medalio? – dabar svarsto įžymusis sportininkas. – Proto. Buvau labai gerai pasiruošęs bėgti vieną kartą, o Japonijoje į startą teko stoti du kartus.

Pasitikėjau SSRS rinktinės treneriu, o reikėjo daryti kitaip, nešvaistyti jėgų per paruošiamąsias varžybas, kai pasiekiau olimpinį rekordą.

Jaučiausi gerai, tačiau vis dėlto negalvojau, jog galiu taip greitai bėgti, nes net 5 sek. pagerinau savo asmeninį rekordą. Nesuprantu, ko aš taip plėšiausi. Reikėjo atbėgti trečiam ir viskas būtų gerai. Ypač buvo sunku laukti finalinio bėgimo, kuris vyko po vienos dienos.

Buvau mažai žinomas, mane be atvangos atakavo sporto žurnalistai, kuriems turėjau prisistatyti, man buvo pranašaujamas medalis. Normaliai negalėjau pailsėti, naktį blogai miegojau.

Štai ir „sudegiau“, bėgti finale visiškai neturėjau jėgų. Visą tą liūdną istoriją aprašiau savo knygoje „Bėgte aplink žemę““, – liūdnai savo debiutą olimpinėse žaidynėse prisiminė Adolfas.

Olimpinis rekordininkas pripažįsta, kad geriausi metai jau praėjo, o dabar senatvėje reikia mokytis gyventi:
„Labai sudėtinga, viską reikia pradėti iš naujo. Prasidėjo senatvės etapas, į kurio veiklą jau įsijungiau. Nieko nereikia veikti, gyvenimas neįdomus, esu niekam reikalingas.

Į priekį žiūriu tik vieną–dviem dienoms. Dabar visi metai man vienodi, jų nebenoriu skaičiuoti, nes labai greitai lekia.

Netruks – jau dienos pradės ilgėti, čia pat ir 2026 m. Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės, kurias žiūrėsiu nuo pradžios iki pabaigos“, – olimpinio rekordininko veide atsiranda šypsena.

Jo nuotaika gerokai pragiedrėja, kai kalba pakrypsta apie artimuosius: dvi dukras, penkis anūkus ir šešerių proanūkę.

„Jaučiu, kad tik iš pagarbos man, proseneliui, jie mane lanko ir padeda, kviečia į įvairius šeimų susitikimus. Tačiau ten jau nelabai pritampu, dabartinis jaunimas kitaip šneka ir galvoja, užsiima darbais, kurių neįkandu.

Vyriausiam anūkui Kasparui – 34-eri, o vyriausiai anūkei Dominykai – 32-eji. Buvau maloniai nustebintas, kai anūkai kažkur internete surado ir kompiuteryje parodė, kaip aš bėgau Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Kadangi gaunu sportininkų rentą, nereikia galo su galu sudurti, tai Kasparui nupirkau automobilį su sąlyga, kad jis mane visur vežiotų. Tačiau į olimpiečių popietę atvažiavau taksi, nes anūkas dirbo“, – šypteli lengvosios atletikos legenda.

Z. Gudauskas kontrakto su Ukrainos irklavimo rinktine nepratęs

Barselonos olimpietis, pasaulio čempionatų visų trijų medalių laimėtojas (1981 m. – auksas, 1982 m. – bronza, 1986 m. – sidabras), irkluojant SSRS rinktinės aštuonvietę, klaipėdietis Zigmantas Gudauskas dabar atsidūrė kryžkelėje: ką toliau daryti?

Mat jis šiemet nuo vasario iki lapkričio mėnesio kartu su Kęstučiu Kebliu pagal kontraktą treniravo Ukrainos rinktinę. Sezonas baigėsi, o prieš Naujuosius metus – ir kontraktas.

„Kontraktą buvau pasirašęs vieneriems metams ir kategoriškai atsisakiau jį pratęsti, nes norėjosi būti su šeima. Treniravau pavienio irklo, o Kęstutis – porinio irklo meistrus.

Trys Ukrainos keturviečių įgulos šiemet dalyvavo pasaulio čempionate Šanchajuje (red. past. – Kinija). Medalių nepelnėme, bet pasirodėme neblogai: vyrų porinė keturvietė buvo šešta, moterų – aštunta, o vyrų keturvietė be vairininko – devinta.

Visos mūsų treniruočių stovyklos daugiausiai vyko Italijoje: Sabaudijos bazėje ir Livinjo aukštikalnėse, taip pat treniravomės Bulgarijoje ir apie 40 dienų praleidome Kijeve, kur yra daug irklavimo bazių“, – įspūdžiais dalijosi Z. Gudauskas, kuris irklavimo treneriu su pertraukėlėmis dirbo nuo 2008-ųjų.

Jis pripažįsta: sezonas buvo rizikingas, išvažiavo dirbti į nežinomybę. Teko susidurti su nepažįstamais žmonėmis, reikėjo įsilieti į kolektyvą. Klaipėdiečiui tai buvo didelis iššūkis.

„Ukrainiečiai tikrino mane, o aš juos. Buvo ir konfliktėlių, bet jie greitai baigėsi. Džiaugiuosi, kad po tokio audringo ir rizikingo sezono viskas baigėsi laimingai, grįžau pas savo šeimą“, – džiaugiasi Zigmantas.
Į klausimą, ką jis veiks toliau, Barselonos olimpietis atsakė, kad dabar ilsisi ir negali pasakyti, ką gyvenimas pasiūlys.

N. Žilinskienė aplankė olimpinį muziejų ir bendravo su T. Bachu

Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvė, buvusi Lietuvos šuolių į aukštį rekordininkė (1 m 96 cm) vilnietė Nelė Žilinskienė dabar stebisi, kaip ji sugebėjo taip aukštai šokti.

Šuoliai į aukštį ir šiandien šios socialinių mokslų (edukologija) daktarės širdyje. Ji penktus metus dirba trenere Sostinės sporto centre ir Vytauto Didžiojo universitete pagal tvarkaraštį studentus supažindina su lengvąja atletika.

„Sostinės sporto centre trejose grupėse treniruoju 35 įvairių rungčių lengvaatlečius. Patys mažiausieji mano auklėtiniai – aštuonerių metų, o kai kurie jau užaugo ir šiemet baigs gimnazijas. Gal padariau klaidą, kad po karjeros iš karto nepradėjau dirbti trenere, o Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau doktorantūroje, 2008-aisiais apgyniau daktaro disertaciją ir likau dirbti lektore“, – pripažįsta garsioji sportininkė.

Ši 1994 m. Europos čempionato bronzinė prizininkė (1,93 m) su nostalgija prisimena savo sportinę karjerą.
„Gyvenimas buvo įdomus, bet tikrai nelengvas: per metus – daugiau nei 20 startų, daugybė skrydžių, nervinė įtampa, alinančios treniruotės, traumos. Labai bijojau skristi lėktuvu, man tai buvo kažkoks košmaras, didžiulė įtampa.

Visus Lietuvos šuolių į aukštį rekordus pasiekiau Vilniuje, tik uždarų patalpų (1,95 m) – Brno (Čekija). Dabar, kai ateinu į sektorių, tai neįsivaizduoju, kaip aš taip aukštai galėjau šokti.

Lygiai tas pats – ir su jėgos pratimais. Teko mobilizuoti visas funkcijas – tiek psichologines, tiek fizines, sutelkti visas asmenines savybes ir gebėjimus“, – prisimena legendinė šuolininkė į aukštį.

Per visą savo karjerą ji liko ištikima dviem savo treneriams: šiaulietei Janinai Ūsienei ir vilniečiui Romanui Pšigočkiui.

Paprašyta prisiminti savo trejas olimpines žaidynes, N. Žilinskienė teigia, kad jų niekada neužmirš, įspūdis nepakartojamas, visos olimpinės žaidynės – kažkas tokio.

„Prieš kelerius metus su šeima nuvažiavome į Šveicariją ir Lozanoje panorau aplankyti olimpinį muziejų. Lozanoje gal triskart dalyvavau varžybose, bet jame neteko pabuvoti.

Nežinojau, kad olimpiečiams muziejus yra nemokamas. Žmonės, kurie stovėjo eilėje prie bilietų, į mane sužiuro, tarsi sakydami, kad, va, atėjo olimpietė.

Muziejuje sutikau tuometį TOK prezidentą Thomą Bachą. Su juo maloniai pasišnekėjau, nusifotografavau.
Didžiausias įspūdis buvo mano vyrui Dariui Gūžei, kuris didžiuojasi mano pasiekimais. Labai džiaugiausi, kad pagaliau ir man nusišypsojo laimė aplankyti olimpinį muziejų ir bendrauti su TOK prezidentu“, – pasakoja N. Žilinskienė.

Lietuvos šuolių į aukštį eksrekordininkė augina 20-metę dukrą Aleksandrą, kuri Lietuvos sveikatos mokslų universitete sėkmingai studijuoja odontologiją.

„Iki šiol visą laiką jaučiuosi olimpietė, šuolininkė į aukštį, nors jau seniai nešokinėju. Tikiuosi, kad vėl užaugs gerų šuolininkų merginų ir vaikinų“, – optimistiškai nusiteikusi N. Žilinskienė.

Sidnėjaus bronzinė prizininkė vėl irkluoja

Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė irkluotoja Kristina Poplavskaja džiaugiasi, kad sugrįžo į irklavimą, be kurio negali gyventi. Į savo gretas ją pakvietė Vilniaus irklavimo meistrų klubas „Žalgiris“.

„Gal dalyvausiu kalėdinėse varžybose, pasiilgau startų ir emocijų. Pradėjau lankyti treniruotes, dabar „Žalgirio“ bazėje „traukiu“ irklavimo treniruoklį. Po 20 metų pertraukos šią vasarą per treniruotę vėl sėdau į valtį – su veteranais irklavau aštuonvietę.

Jau prabėgo 25 metai, kai Sidnėjuje stovėjome ant olimpinės nugalėtojų pakylos. Su Birute Šakickiene tos akimirkos niekada nepamiršime, kaip ir mūsų trenerio Algirdo Arelio lūpine armonikėle mums atliekamų melodijų“, – sako Kristina.

Įžymioji irkluotoja augina dukrą Kamilę, kuri gražiai piešia ir Dailės akademijoje trečiame kurse studijuoja tekstilės dizainą.

„Ji pati užaugo, tą daryti netrukdžiau. Dabar Santariškėse su dukra kartu gyvenu, puikiai sutariame“, – džiaugiasi olimpinė prizininkė.

Netrukus kalėdinėje popietėje ji pasimatė su savo drauge kauniete Birute Šakickiene, atskubėjusia iš Vilniaus oro uosto, kur sutiko Amerikoje besimokančią dukrą, Lietuvos irklavimo rinktinės narę Ugnę Šakickaitę.

Kalgario olimpinės žiemos čempionės džiaugsmas

Kalgario olimpinė žiemos slidinėjimo čempionė ir bronzinė prizininkė Vida Vencienė džiaugiasi, jog 2026 metų Milano–Kortinos olimpinėse žiemos žaidynėse varžysis rekordinis 17 Lietuvos sportininkų būrys.

Olimpinius kelialapius iškovojo biatlono, slidinėjimo, kalnų slidinėjimo ir dailiojo čiuožimo atstovai.

„To dar nebuvo Lietuvos žiemos sporto istorijoje, tad kaip gali nesidžiaugti. Užaugo talentingų sportininkų, kurie daug treniravosi, kaupė patyrimą ir įgyvendino savo svajonę.

Pati dalyvavau olimpinėse žaidynėse, patyriau tą nepakartojamą jausmą, gerai žinau, kokia tai didelė atsakomybė ir iššūkis. Daug tikiuosi iš mūsų šokių ant ledo poros Allison Reed ir Sauliaus Ambrulevičiaus.

Pagaliau išsipildė jų svajonė čiuožti ant olimpinio ledo kartu ir viliuosi sėkmingo jų pasirodymo. Tikiu ir kitais mūsų olimpiečiais – ir debiutantais, ir jau patyrusiais sportininkais, turinčiais olimpinių žaidynių patirties.

Svariai šiemet rungtyniauja biatlonininkai, kurie, manau, mus nudžiugins ir olimpiadoje. Pasitempė ir kitų sporto šakų atstovai.

Svarbiausia, kad mūsų olimpiečiai baigiamajame pasiruošimo etape negautų traumų, būtų sveiki ir su gera nuotaika pasitiktų iškilų ketverių metų žiemos įvykį“, – kalbėjo V. Vencienė.