Žiemos sportas, kokį jį pažinojome XX amžiuje, kinta. Nykstančios žiemos fone ryškėja sporto šakos, kurios lengviau prisitaiko prie klimato pokyčių ir reikalauja mažiau dirbtinės infrastruktūros. Į olimpinę sceną Milano ir Kortinos žaidynėse šiandien žengiantis slidinėjimo alpinizmas – vienas tokių pavyzdžių.
Per pastaruosius 50 metų sniego kiekis Europos kalnuose sumažėjo beveik trečdaliu, o mokslininkai prognozuoja, kad iki šio amžiaus vidurio daugiau nei pusė dabartinių žiemos sporto vietovių Alpių regione varžyboms reguliariai rengti taps netinkamos.
Moksliniai tyrimai rodo, kad Alpių regione sniego sezono trukmė nuo 1970-ųjų vidutiniškai sutrumpėjo 30–40 dienų. Jungtinių Tautų duomenimis, esant +2 °C pasauliniam atšilimui, natūralus sniegas žemiau 1500 metrų aukščio taps retenybe.
Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) jau nebeslepia: ne visos žiemos sporto šakos dabartinio klimato sąlygomis turi ateitį. Prognozuojama, kad tik apie dešimt pasaulio šalių iki 2040 m. turės pakankamai natūralaus sniego didelėms tarptautinėms varžyboms organizuoti, o dirbtinio sniego gamyba kai kuriose Europos slidinėjimo bazėse iki 2030-ųjų taps ekonomiškai ir ekologiškai neįmanoma.
Pirmiausia išbandė jaunimas
Į bandomąjį olimpinį poligoną slidinėjimo alpinizmas buvo įmestas 2020-aisiais per jaunimo olimpines žaidynes Lozanoje. Čia sulaukęs pasisekimo po metų per 138-ąją IOC sesiją vienbalsiu pritarimu įtrauktas į 2026 m. Milano ir Kortinos žiemos žaidynių programą. Sportui, kuris dar prieš 15–20 metų buvo laikomas nišiniu kalnų entuziastų užsiėmimu, tai didžiulis istorinis žingsnis.
Slidinėjimo alpinizmas laikomas vienu žaliausių žiemos sportų. Beveik nereikalauja dirbtinio sniego, sudėtingos infrastruktūros, naujų arenų, dėl to puikiai atitinka IOC tvarumo kriterijus, kurie buvo lemiami sprendžiant dėl 2026 m. programos. Tiesa, prieš žaidynes ši sporto šaka šiek tiek modifikuota – atsisakyta klasikinių ilgų kalnų maratonų. IOC pasirinko sprintą ir mišrią estafetę, kad varžybos būtų patrauklios TV auditorijai.
„Šis sportas yra slidinėjimo istorijos ir šiuolaikinio gyvenimo derinys. Jis madingas, tvarus, mielas ir tai, ką galite daryti visiškai savarankiškai ir visiškai laisvai“, – sakė IOC narė ir legendinė slidininkė Manuela Di Centa, kai slidinėjimo alpinizmas buvo priimtas į olimpinę šeimą.
Olimpinės šios sporto šakos varžybos vyksta Bormijuje. Pirmieji olimpinių medalių favoritai, neabejojama, bus Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos ir Ispanijos sportininkai. Šių šalių atstovai yra laimėję daugiau nei 80 proc. visų pasaulio čempionato medalių ir tiesiog dominuoja tarp slidinėjimo alpinistų. Dėl to tikėtina, kad olimpinėje programoje išliks ir 2030 m. žaidynėse, kurios vyks Prancūzijoje.
Krūvis – maksimalus
Šios sporto šakos atstovai treniruojasi daugiau be sniego nei ant sniego: bėga kalnuose, mina dviračių pedalus, laksto laipiojimo takais. Slidės dažnai naudojamos tik sezono metu, o visa pasirengimo bazė – aerobinė. Apskritai nemažai atletų į šį sportą ateina iš bekelės bėgimo, kalnų dviračių ar orientavimosi sporto, o sporto specifika tokia, kad slidinėjimo atstovas nebūtinai čia turės pranašumų.
Kaip viskas vyksta? Sprinto varžybų dalyviai 700–800 m trasoje su slidėmis ir bėgte turi pakilti į viršūnę ir nuo jos nusileisti. Aukščių skirtumas siekia 70 m.
Milano ir Kortinos žaidynių sprinto varžybose startuos po 18 vyrų ir moterų, jos vyks trimis etapais – atrankos lenktynės, pusfinalis ir finalas. Visuose etapuose trasoje vienu metu bus po šešis sportininkus.
Mišrių estafečių varžybų komandą sudaro du sportininkai, o vienu metu lenktyniauja visos komandos. Pirmiausia startuoja moterys. Kiekvienas dalyvis slidėmis kyla į viršūnę ir nuo jos leidžiasi iki papėdės. Čia prisitvirtina slydimą stabdančias juostas ir vieną dalį pakilimo įveikia slidėmis, o antrą dalį – bėgte, prisitaisę slides prie kuprinės. Antrąkart pasiekę viršūnę sportininkai dar kartą tęsia kovą kalnų slidinėjimo trasoje. Tuomet moterys perduoda estafetę vyrams, kurie ir užbaigia varžybas.
Sportininkai lenktynių metu kelis kartus persikonstruoja įrangą. Visa tai daro sekundžių tikslumu, bėgdami maksimaliu tempu. Širdies ritmas čia – kaip finišuojančių maratono dalyvių. Elitiniai sportininkai per varžybas, kopdami stačiais šlaitais ir judėdami deguonies stokos sąlygomis, dažnai pasiekia 90–95 proc. maksimalaus širdies ritmo.
Slidinėjimo alpinistų naudojamos slidės panašesnės į kalnų slidininkų, tik lengvesnės, apkaustai yra dviejų padėčių: šliuožiant į kalną įtvirtinamas tik bato priekis, o leidžiantis žemyn įtvirtinama visa pėda. Sportininkai naudoja lazdas, kuriomis remiasi ir šliuoždami slidėmis, ir bėgdami.
Aukščiausio lygio slidinėjimo alpinisto batų kaina siekia 1200–2000 eurų, tai vieni technologiškai sudėtingiausių sportinių batų pasaulyje.
Lietuvoje – tik pradžia
Šios sporto šakos ištakos siekia XIX amžių, kai Alpėse ir Skandinavijoje slidės buvo naudojamos ne sportui, o judėti per kalnus, gelbėjimo operacijoms vykdyti ir kariuomenei. Šis sportas gimė iš praktinės būtinybės, o ne iš pramogos. Vis dėlto per XX amžių iš praktiško žiemos keliavimo būdo virto sportu. Oficialaus tarptautinio pripažinimo sulaukė dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėtos rengti Europos taurės varžybos, o 1995 m. įvyko pirmasis Europos čempionatas. Pirmasis slidinėjimo alpinizmo pasaulio čempionatas surengtas 2002 m. Prancūzijoje ir organizuojamas kas dvejus metus.
2008 m. įkurta Tarptautinė slidinėjimo alpinizmo federacija (ISMF) vienija daugiau nei 50 nacionalinių federacijų. Mūsų šaliai ISMF atstovauja Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija (LNSA), kuriai vadovauja Remigijus Arlauskas. Pasak jo, Lietuva šiame sporte žengia pirmuosius žingsnius, o auginti raumenis pradės perėjusi į kitą olimpinį ciklą.
„Pradžių pradžia“, – sako R.Arlauskas ir pristato Vytenę Puišytę, kol kas vienintelę sportininkę, paėmusią slidinėjimo alpinizmo vėliavą į savo rankas. Orientavimosi sporto kalnų dviračiais atstovė studijuodama Šveicarijoje susipažino su slidinėjimo alpinizmu ir įsitraukė. Tiesa, tarptautinėse varžybose kol kas nedalyvavo, tik tarptautinėse stovyklose.
„Kol kas – vienas treneris, vienas sportininkas ir supirkta įranga. Toks žingsnis padarytas, o kitame olimpiniame cikle planuojame suburti visą komandą“, – sako LNSA vadovas.
R.Arlauskas viliasi, kad olimpinis šio sporto debiutas sudomins ir kitų ištvermės sporto šakų atstovus.
„Paprastai į šį sportą ateina sportininkai iš ištvermės sporto šakų. Gali būti ir lygumų slidininkas, ir dviratininkas, ir lengvaatletis. Pavyzdžiui, 400 m bėgikas galėtų būti puikus slidinėjimo alpinistas, – pateikia pavyzdį R.Arlauskas. – Siekiame populiarinti vadinamąjį slidinėjimo turizmą, kai į kalną pasikeli ne keltuvu, o pats. Norime populiarinti tokią slidinėjimo rūšį, pradėti rengti Lietuvos čempionatus, bet kol kas stovime ties starto pozicija.“
R.Arlauskas tikisi, kad olimpinėse žaidynėse pasirodęs slidinėjimo alpinizmas atras savo žiūrovą ir pakeis skeptikų, sakančių, kad slidės ne lipimui skirtos, nuomonę.
Julius Bliūdžius, „Olimpinė panorama“