Ką daryti, kad sportuojantys vaikai nepatirtų patyčių, trenerių spaudimo per kraują siekti rezultato, mesti svorį, kol tai pakenkia sveikatai, paaugliai ir suaugusieji – seksualinio priekabiavimo ir psichologinio smurto? Apie tai kalbėta Lietuvos tautinio komiteto (LTOK) rengtame tarptautiniame seminare, skirtame saugiai aplinkai sporte. Ypač daug dėmesio pranešėjai skyrė vaikų saugumui. „Juk jie – tas pamatas, iš kurio išaugs būsimi olimpiečiai ir žvaigždės”, – paaiškino LTOK Olimpinio sporto direktorė Agnė Vanagienė.

„Džiaugiuosi, kad vis daugiau dėmesio nacionaliniai olimpiniai komitetai skiria saugios aplinkos sporte temai, kartu skatindami tinkamas sąlygas sportuojantiems vaikams. Taip kuriame džiaugsmingą atmosferą jiems sportuojant, taip galime tikėtis ir šviesesnės ateities”, – seminaro dalyvius pasveikino LTOK generalinis direktorius Einius Petkus. Lektorių pranešimų klausė sporto šakų federacijų, savivaldybių sporto padalinių ir sporto mokyklų atstovai.

„Kadangi tai yra „Erasmus+” finansuojamas projektas, visi pranešėjai – iš šalių jo partnerių. Tai – nacionalinių olimpinių komitetų ir įvairių universitetų atstovai iš Lenkijos, Kroatijos, Rumunijos, Lenkijos ir kitų. Kiekvienas ekspertas turi skirtingą patirtį, veiklos sritį, bet visus juos vienija ši tema ir projektas.“, – pasakojo A. Vanagienė.

Renginyje Lietuvos situaciją pristačiusi sportininkų atstovė Laura Montvilaitė teigė, kad maždaug pusė iš visų pasiekiančių pranešimų dėl galimų atletų teisių pažeidimų yra susiję su  nepilnamečiais sportininkais, todėl ji pabrėžė šios temos aktualumą. „Žinoma, kad jauni sportininkai yra labiau pažeidžiami, jiems sudėtingiau atskirti netinkamą kitų žmonių elgesį nuo tinkamo. Nors noriu akcentuoti, kad mes Lietuvoje jau esame labai daug nuveikę tiek vaiko teisių apsaugos apskritai, tiek konkrečiai vaiko teisių apsaugos sporte srityse, tačiau mūsų šalyje kartais vis dar toleruojamas požiūris, jog tik didelės įtampos sąlygomis galima pasiekti gerus rezultatus, o rezultatų siekis neretai tampa pagrindiniu tikslu. Norėtųsi pabrėžti, kad dažniausiai vaikai sportuoti pradeda vedini visai kitų ketinimų, todėl visa su sportu susijusi bendruomenė turėtų į tai atsižvelgti“, – kalbėjo L. Montvilaitė.

Sportininkų atstovė sakė, kad Vilniuje vykusiame renginyje buvo svarbu išgirsti kitų šalių specialistų įžvalgas: „Europoje mes daug kuo panašūs, bet kartu mūsų patirtys yra skirtingos. Todėl labai džiaugiuosi, išgirdusi, kaip šios srities iššūkiai sprendžiami kitur ir užmezgusi naujus tarptautinius kontaktus.“

Viešnia iš Slovėnijos klinikinė psichologė, Europos olimpinių komitetų asociacijoas (EOC) Etikos komisijos narė Maja Smrdu pabrėžė, kad svarbus holistinis požiūris į kiekvieną atletą – privalu gerbti ir saugoti ne tik fizinį kūną, bet ir suteikti emocinę, psichologinę, socialinę gerovę. „Prevencija yra svarbiau nei reakcija į jau padarytą skriaudą. Treneriai, aptarnaujantis personalas, tėvai, sporto organizacijos privalo atsakyti už sportininkų saugumą ir orumą“, – kalbėjo ji. Pagal atliktus tyrimus, net 67 procentai Slovėnijos sportininkų prisipažino kažkuriame gyvenimo etape patyrę neteisybę, pažeminimą ar net smurtą. „Kaip šiuos dalykus atpažinti, turime mokyti trenerius, renginiuose dirbančius savanorius, pačius sportininkus“, – sakė M. Smrdu. Spaudimą ar emocinį diskomfortą patiriantiems bet kurio amžiaus sportininkams prasideda valgymo sutrikimai, kyla baimė eiti į treniruotes, nuo chroniško streso padažnėja traumų tikimybė.

Lenkijos Liublino universiteto docentas, rektoriaus atstovas studentų-sportininkų reikalams Pawełas Sadowskis pasakojo, jog jo šalyje saugios aplinkos sporte problema ypač aktuali mažuose miesteliuose, kur sporto treneriai kartais laikomi savotiškais mentoriais, jiems daug kas atleidžiama. „Sporto būreliai turėtų būti saugi erdvė vaikams, bet ten jie neretai patiria priekabiavimą ir žeminimą nuo vienas kito gnaibymo, stumdymo iki gandų skleidimo, seksualinių užuominų, žodinio smurto“, – kalbėjo lektorius. Kaip to išvengti? Edukuoti trenerius, tėvus, o sportuojantį jaunimą skatinti netylėti, spręsti problemas čia ir dabar. „Kitaip kažkada skriaustas vaikas užaugęs skriaus kitus, nes matė, kad tai nebaudžiama“, – kalbėjo jis.

EOC biuro prie Europos Sąjungos finansų vadovė Carlotta Giussani dalyviams nuotoliniu būdu pristatė projektą „Safe Harbour“ – „Saugus uostas“, kuriam ji ir vadovauja. LTOK yra vienas jo partnerių. Dvidešimt nacionalinių olimpinių komitetų ir dvi tarptautines sporto federacijas vienijantis „Saugus uostas“ vienaip ar kitaip nukentėjusiems sportininkams tokiu taps netrukus. Jau 2027-aisiais atsiras speciali platforma, kur jie galės susisiekti su atsakingais pareigūnais, pateikti jiems savo istorijas. „Niekas nesijaus vienišas su bloga patirtimi“, – sakė ji. Šiuo metu nacionaliniai olimpiniai komitetai dirba, pritaikydami „Saugaus uosto“, kurį finansuoja „Erasmus+“ ir ES, siūlomas pagalbos sportininkams formas savo šalims pagal jų įstatyminę bazę.

Ar pas mus sportininkai jaučiasi saugūs?

Apie tai, kaip saugios aplinkos sporte problemas sprendžia Lietuva – pokalbis su LTOK Olimpinio sporto direktore A. Vanagiene.

Kokia tokių mokymų rezultatai ir nauda?

Šis „Erasmus+” projektas susideda iš trijų mokymų dalių. Pirmoji dalis buvo pažintis su tema ir pačiu terminu – kas tai yra saugi aplinka sporte. Ši, antroji, gilesnė, su pavyzdžiais, teisėkūros dokumentų pristatymu. Vėliau organizuosime mokymus treneriams.

Gal žinote konkrečių pavyzdžių, ką patiria nesaugioje aplinkoje atsidūrę sportininkai?

Šįsyk nuotoliu buvo prisijungusi mergina, kuri buvo tapusi seksualinio priekabiavimo auka. Ji papasakojo savo istoriją. Emma Thompson buvo pasirinkusi Muay Thai, prie jos ėmė priekabiauti visų gerbiamas ir tame mieste žinomas treneris. Apie tai prabilusia mergina niekas netikėjo. Emma papasakojo, kaip į visa tai reagavo klubas, kurį lankė, kiek laiko, ryžto, pastangų ir drąsos reikėjo šią istoriją išviešinti. Ši jauna moteris yra įkūrusi nemažą judėjimą „Under the Ropes“ – „Po ringo virvėmis“. Ji šiuo metu keliauja po Jungtinę Karalystę, dalijasi patirtimi ir stengiasi įkvėpti kitus sportininkus nenutylėti, jei kažkas panašaus yra nutikę, jei jie susiduria su nederamu elgesiu. Dabar Emmą kviečiasi užsienio šalių nevyriausybinės organizacijos, Tarptautinis olimpinis komitetas. Ji – puikus kovotojos su stereotipais pavyzdys. Tik garsiai kalbant apie tokias istorijas gali keistis žmonių elgesys ir mąstymas apie tai, kaip turėtume elgtis su kitais.

Šio projekto partneriai – daugiausia socialistinio režimo šalys, kuriose ypač vyresnei kartai nėra įprasta kalbėti atvirai ir drąsiai, dalintis patirtimi, kuri yra slegianti. 

Iš kai kurių pranešimų susidaro įspūdis, kad daugiausia žiaurumo ir kitų blogybių sporte patiria vaikai ir jaunimas?

Visko nutinka visoms amžiaus grupėms. Šiuose mokymuose vaikai buvo labiausiai akcentuoti. Pasistumdymas, kuris lyg ir yra žaidimas, gali būti traktuojamas kaip nederamas elgesys ar – ne? Kur yra ribos tarp smurto ir tiesiog pajuokavimo? Kas turėtų tą pastebėti, reaguoti ir – kaip reaguoti?

Kiek ši tema aktuali Lietuvoje?

Manau, ji aktuali visame pasaulyje. Ir darosi tik svarbesnė. Mes konkrečių skundų nesulaukėme. Lietuvos sportininkų atstovė L. Montvilaitė pasakojo, jog yra gavusi nusiskundimų, kurie susiję su atrankomis į rinktines, tų atrankų kriterijais. Tačiau kai sportininkai supras, nebijos ir gebės atpažinti nederamą tėvų, trenerių, komandos draugų elgesį, jie į įvairias organizacijas drąsiau kreipsis ir dėl šių dalykų. Lietuvoje kol kas mes neturime kultūros kalbėti apie tai garsiai.

Pranešėjai pabrėžė, kad svarbu sukurti mechanizmą, kur nederamą elgesį payrę atletai galėtų kreiptis ir jaustųsi saugūs. Ar pas mus kažkas juda ta linkme?

Mes, LTOK, jau 2023 metais sukūrėme anoniminį elektroninį paštą, pasirašėme sutartį su „Iustum“ advokatų kontora, kad seksualinį priekabiavimą ar kitokį nederamą elgesį patiriantys sportininkai galėtų bet kada kreiptis. Jei advokatai jų laiškuose įžvelgtų kriminalinę potekstę, grubų nusižengimą, galėtų atstovauti tiems atletams teisminiame procese. Kiek teko domėtis, rimtų nusiskundimų ar teismą pasiekusių bylų neturime. Bet, pavyzdžiui, pasakojo kolegė iš Norvegijos, kur yra įdiegta tokia pat anoniminė linija nukentėjusiems, kur galima pateikti skundus,  per metus – 2024-uosius – jų sulaukė 1100. Tai, matyt, dėl to, kad Norvegijoje visuomenė atviresnė, žmonės nebijo klausti, ar tai yra normalu, leistina. Lietuvoje tai dar neįprasta. Todėl mes, olimpinis komitetas, taip pat per tokius projektus turime skatinti visuomenę išgirsti, kas yra saugi aplinka sporte. Tuo mes, sporto administratoriai, galime prisidėti, kad sportininkas jaustųsi saugus kiekviename gyvenimo etape nuo vaiko ir aukšto meistriškumo atleto. Vaikui svarbus džiaugsmo faktorius, kad jis jaustųsi laimingas sportuodamas. Tą ir turime užtikrinti be jokių šaukimų, rėkimų ir perdėtų reikalavimų.

Ar Lietuvoje turime už saugią sportininkų aplinką atsakingą pareigūną?

Taip. Juo esu aš. Baigiau metų trukmės specialią Tarptautinio olimpinio komiteto programą, turiu saugios aplinkos sportininkui kūrimo pareigūno sertifikatą.

Įgytų žinių pritaikyti praktikoje dar neteko?

Kol kas neteko. Bet tai – tik laiko klausimas.

 Dalia Musteikytė, „Olimpinė panorama“