Žiemos olimpinės žaidynės – mažesnis sporto renginys nei vasaros, o Lietuvoje galimybės užsiimti žiemos sportu dėl objektyvių priežasčių yra daug prastesnės negu vasaros. Dėl to neverta stebėtis, kad per visą istoriją žiemos žaidynėse dalyvavo mažiau lietuvių, negu paprastai jų vyksta į vienas vasaros olimpines žaidynes. Tačiau ir žiemos sportininkai šalies sporto aistruoliams padovanoja įsimintinų emocijų.

LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ pažvelgė į Lietuvos žiemos olimpinio sporto istoriją.

Žiemos olimpinių žaidynių pirmeivis ir vienintelis tarpukariu jose dalyvavęs Lietuvos sportininkas buvo Kęstutis Bulota. Jis 1928 m. nuvyko į Sankt Morico žaidynes ir startavo greitojo čiuožimo varžybose.

Į 1932 m. Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Leik Plaside vykusias žiemos žaidynes lietuviai nevyko dėl didelių kelionės išlaidų, o po ketverių metų Vokietijos mieste Garmiše-Partenkirchene surengtas žaidynes mūsų šalies sportininkai praleido dėl pašlijusių Lietuvos ir Vokietijos politinių santykių.

Sovietmečiu į SSRS olimpinę rinktinę pateko du Lietuvos sportininkai. Biatlonininkas Algimantas Šalna dalyvavo 1984 m. Sarajevo žaidynėse, kuriose iškovojo aukso medalį, slidininkė Vida Vencienė keliavo į 1988 m. Kalgario žaidynes ir iš jų parsivežė aukso bei bronzos medalius.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai atstovavę sportininkai nuo 1992 iki 2022 m. dalyvavo devyneriose žiemos olimpinėse žaidynėse. Naujausiu laikotarpiu lietuviai startavo penkių sporto šakų varžybose: slidinėjimo (15 sportininkų), biatlono (11), kalnų slidinėjimo (6), dailiojo čiuožimo (6) ir greitojo čiuožimo trumpuoju taku (1). Kazimiera Strolienė bei Vytautas Strolia per olimpines žaidynes varžėsi ir biatlono, ir slidinėjimo trasose.

Be to, ledo ritulininkas Darius Kasparaitis per ketverias olimpines žaidynes žaidė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Rusijos rinktinėse. Jis iškovojo tris medalius – po vieną visų spalvų.

Per 1992 m. Albervilio žaidynes, pirmąsias atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos olimpinę komandą sudarė šeši sportininkai. Tokio paties dydžio delegaciją 1994-aisiais Lietuva nusiuntė į Lilehamerio žaidynes, kurios keičiant žiemos žaidynių kalendorių buvo surengtos po poros metų. Nuo 1998 iki 2018 m. Lietuvos olimpinės komandos dydis per žiemos žaidynes keitėsi nežymiai – nuo šešių iki devynių sportininkų.

Olimpiečių skaičius ryškiau šoktelėjo tik per 2022 m. Pekino žiemos žaidynes. Jose Lietuvos garbę gynė trylika sportininkų. Į 2026 m. Milano ir Kortinos žaidynes ruošiasi septyniolika lietuvių – rekordinė žiemos olimpinė komanda.

Pradžia – Šveicarijos Alpėse

Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 m. Sporto judėjimui sparčiai plečiantis, ilgai laukti žiemos olimpinio debiuto irgi nereikėjo – jau 1928 m. į Šveicarijos mieste Sankt Morice surengtą didžiausią žiemos sporto šventę susiruošė vienas iš šiuolaikinio Lietuvos sporto pradininkų Kęstutis Bulota.

Trečiajame dešimtmetyje K.Bulota buvo vienas aktyviausių Lietuvos sporto organizatorių. Jis stovėjo prie Lietuvos sporto lygos ištakų, daug padarė, kad Kaune būtų pastatytas pirmasis stadionas, pats aktyviai dalyvavo kelių vasaros ir žiemos sporto šakų varžybose. Išvykęs mokytis į Berlyną, labai susidomėjo greituoju čiuožimu – dalyvavo Vokietijoje rengtose varžybose, o 1928-ųjų pradžioje, kaip minėta, nuvyko į antrąsias žiemos olimpines žaidynes.

K.Bulota startavo visų keturių rungčių olimpinėse varžybose. Lietuvos čiuožėjas užėmė 25 vietą 1500 ir 5000 m lenktynėse, o 500 m lenktynes baigė 28-as. Paskutinę greitojo čiuožimo varžybų dieną K.Bulota dalyvavo ilgiausiose 10 000 m lenktynėse ir nučiuožė visą nuotolį. Lietuviui jau finišavus, varžybos buvo nutrauktos dėl smarkiai atšilusio oro ir ištižusio ledo. Nučiuožti visą nuotolį spėjo septyni sportininkai, K.Bulotos rezultatas tuo metu buvo penktas.

Du olimpiniai čempionai

Nors Lietuvos sporto vadovai visuomet stengėsi plėtoti žiemos sportą, tai daryti nebuvo paprasta. Net ir tarpukariu, kai klimatas buvo šiek tiek vėsesnis ir sniego iškrisdavo daugiau negu XXI amžiuje, neretai būdavo skundžiamasi, kad dėl atlydžio ar sniego trūkumo nepavyko surengti vienos ar kitos žiemos sporto šakos Lietuvos pirmenybių.

Prasidėjus sovietų okupacijai, lietuviams patekti į žiemos olimpines žaidynes tapo dar sunkiau. Juk pirmiausia reikėjo prasibrauti į SSRS rinktinę, o varžytis su sportininkais iš šaltesnio klimato juostų buvo labai sudėtinga. Daug reiškė net kelių laipsnių skirtumas, palyginti su Estija ar Latvija, kuriose buvo įrengtos tarptautinio lygio žiemos sporto bazės.

Suprantama, Lietuvos sportininkai nenuleido rankų, o geriausiems už jų sunkų triūsą buvo atlyginta devintajame dešimtmetyje.

Pirmasis į SSRS olimpinę rinktinę patekęs Lietuvos žiemos sportininkas buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. Utenos apylinkėse užaugęs A.Šalna 1983 m. pasaulio pirmenybėse iškovojo estafetės varžybų aukso medalį, o kitąmet iškeliavo į olimpinį Sarajevą.

A.Šalnos olimpinis debiutas įvyko 1984 m. vasario 14 d. per sprinto lenktynes. Lietuvis šliuožė greičiau negu prizininkai, bet du netaiklūs šūviai sutrukdė iškovoti medalį – A.Šalna užėmė penktą vietą.

Dar prasčiau jam sekėsi įveikti 4x7,5 km estafetės ugnies ruožus: šliuožė trečiajame etape, stovėdamas nepataikė net penkis kartus ir turėjo sukti du baudos ratus. SSRS komandą aplenkė Vokietijos Demokratinės Respublikos rinktinė, bet paskutinis šliuožęs rusas Sergejus Bulyginas grąžino lyderio poziciją ir A.Šalna kartu su komandos draugais tapo olimpiniu čempionu.

Pirmoji ir iki šiol vienintelė asmeninės rungties olimpinį medalį iškovojusi lietuvė yra ukmergiškė slidininkė Vida Mogenytė-Vencienė. Dalyvaudama 1988 m. Kalgario žaidynėse ji startavo dvejose asmeninėse lenktynėse ir namo parsivežė du medalius.

V.Vencienė vasario 14 d. iššliuožė į 10 km trasą ir joje buvo greičiausia. Po trijų dienų Lietuvos slidininkė prie olimpinio aukso medalio pridėjo bronzos apdovanojimą, laimėtą 5 km lenktynėse.

Lietuvos sporto mėgėjai neabejojo, kad V.Vencienė medalių kolekciją padidins per estafetės varžybas. Jos rezultatai asmeninėse rungtyse buvo geriausi tarp SSRS slidininkių, todėl manyta, jog lietuvė privalo patekti į estafetės ketvertuką. Tačiau SSRS rinktinės treneriai buvo taip įsitikinę pergale, kad komandinėje rungtyje suteikė progą medalių dar nelaimėjusioms sportininkėms. Įtakos turėjo ir kita aplinkybė – V.Vencienė geriau šliuožė klasikiniu stiliumi, o visuose keturiuose estafetės etapuose slidininkės šliuožė laisvuoju stiliumi.

Laukė pusantrų metų

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies teisės tarptautinėse organizacijose buvo grąžintos ne iškart. Lietuvai, kaip ir Latvijai bei Estijai, reikėjo laukti keliolika mėnesių, ir tik po 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje įvykusio nesėkmingo pučo tarptautinės bendruomenės požiūris į Baltijos šalis pasikeitė.

Po kelių savaičių – 1991 m. rugsėjo 18 d. – Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) Vykdomasis komitetas pripažino Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių nacionalinius olimpinius komitetus, o lapkričio mėnesį Lietuva gavo oficialų kvietimą dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.

1992 m. vasario 8 d. atidarytose Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse po ilgos 64 metų pertraukos vėl išdidžiai plevėsavo Lietuvos trispalvė.

Viltis – olimpinė čempionė

Olimpinė čempionė Vida Vencienė po Kalgario žaidynių pagimdė dukrą ir beveik dvejus metus nesportavo. Bet nepriklausomai Lietuvai atgavus tarptautines teises patyrusi slidininkė grįžo į didįjį sportą, pradėjo ruoštis Albervilio žaidynėms ir per jas buvo didžiausia Lietuvos olimpinė viltis.

Ruoštis antrosioms karjeros žaidynėms buvo daug sudėtingiau. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuva negalėjo sudaryti tokių sąlygų, kokios buvo sovietų rinktinėje, ir slidininkams trūko visko: slidžių, slidžių vaško, aukštesnio lygio pasirengimo varžybų, į kurias buvo sunku nuvykti dėl mažo biudžeto. Netrūko tik entuziazmo ir noro kuo garsiau pranešti apie nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Simboliška, kad Albervilyje būtent V.Vencienė startavo pirmoji. Ji 1992 m. vasario 9 d. dalyvavo 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi ir užėmė vienuoliktą vietą.

V.Vencienės specializacija buvo trumpesnių nuotolių lenktynės, todėl geras rezultatas pirmose varžybose suteikė vilties, kad garsiausia Lietuvos slidininkė 5 km trasoje klasikiniu stiliumi galbūt net kovos dėl medalio. Deja, kitose lenktynėse V.Vencienė šliuožė lėčiau ir jai nepavyko patekti bent į pirmąjį dešimtuką.

Vienuolikta vieta, kurią V.Vencienė užėmė pirmose 15 km lenktynėse, – iki šiol geriausias nepriklausomos Lietuvos slidininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.

Vėliau į žaidynes keliavę Lietuvos slidininkai prie V.Vencienės rezultatų net nepriartėjo. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje geriausiems Lietuvos slidininkams dar pavykdavo pakilti bent tarp olimpinių varžybų vidutiniokų: 1998 m.  Nagane dukart 30 vietą užėmė Ričardas Panavas (10 ir 30 km klasikiniu stiliumi lenktynėse), per 2006 m. Turino žaidynes Irina Terentjeva buvo 37-a sprinto lenktynėse.

Tačiau pastaraisiais metais lietuviai per asmeninių rungčių lenktynes dažniausiai lieka devintajame ar dešimtajame dešimtuke greta Irano, Australijos, Brazilijos ar Turkijos slidininkų.

Laimėjimu galima vadinti bent tai, kad Lietuvos slidinėjimas pristatomas olimpinėse komandų sprinto varžybose. 2022 m. Pekino žaidynių komandų sprinto lenktynėse jau trečią kartą dalyvavo Lietuvos vyrai ir pirmąsyk – Lietuvos moterys.

Tarptautinės čiuožėjų poros

Ilgainiui sporto šaka, leidusi puoselėti vis stipresnę viltį Lietuvai pelnyti žiemos olimpinį medalį, tapo dailusis čiuožimas. Iš pradžių šias viltis sužadino ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, paskui – su skirtingomis partnerėmis iš JAV šokęs Deividas Stagniūnas, dabar – Saulius Ambrulevičius, čiuožiantis su amerikiete Allison Reed.

Visos stipriausios Lietuvai atstovavusios ledo šokėjų poros turi vieną bendrą bruožą – Lietuvoje išugdytų čiuožėjų partnerės yra užsienietės.

Pirmoji tokia pora buvo sudaryta dar vėlyvuoju sovietmečiu, kai dailiojo čiuožimo trenerės Lilijos Vanagienės sūnus Povilas pradėjo šokti su maskviete Margarita Drobiazko. Ši pora gynė Lietuvos garbę net penkeriose olimpinėse žaidynėse ir pasiekė geriausią nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų olimpinį rezultatą.

Prieš debiutines 1992 m. Albervilio žaidynes ledo šokėjų poros likimas kabojo ant plauko. M.Drobiazko ir P.Vanagas neiškovojo olimpinio kelialapio, nes Lietuva dar nebuvo Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) narė ir Lietuvos pora negalėjo dalyvauti oficialiose tarptautinėse varžybose. Tačiau išimtį padaręs Tarptautinis olimpinis komitetas pakvietė M.Drobiazko ir P.Vanagą į Albervilį.

Tačiau prieš išvyką iškilo kita kliūtis – M.Drobiazko neturėjo Lietuvos pilietybės. Nors dėl to teko jaudintis iki paskutinių dienų, prieš pat žaidynes Rusijos čiuožėja gavo Lietuvos pasą.

Ant Albervilio ledo Lietuvos pora užėmė šešioliktą vietą. Po to M.Drobiazko ir P.Vanago rezultatai vis gerėjo: dvylikta vieta 1994 m. Lilehamerio žaidynėse, aštunta 1998 m. Nagano žaidynėse, bronzos medaliai 2000 m. Europos ir pasaulio pirmenybėse.

M.Drobiazko ir P.Vanagui įsitvirtinus ledo šokių elite, prieš 2002 m. Solt Leik Sičio žaidynes jau pradėta garsiai kalbėti apie olimpinius medalius. Vis dėlto didžiajai svajonei išsipildyti nebuvo lemta. Nors po olimpinio Solt Leik Sičio pasirodymo penktą vietą užėmę Lietuvos ledo šokėjai esminių priekaištų sau neturėjo, juos nuvylė teisėjų požiūris. M.Drobiazko ir P.Vanagą aplenkė dvi poros, kurios atlikdamos laisvąją programą griuvo, bet balų dėl šios klaidos beveik neprarado.  

M.Drobiazko ir P.Vanagas paskutinę olimpinę galimybę turėjo 2006 m. Turino žaidynėse. Prieš jas Lietuvos pora antrą kartą iškovojo Europos pirmenybių bronzos medalius, tačiau Turino ledas jiems buvo per slidus. Lietuvos šokėjai griuvo atlikdami originaliąją programą ir galutinėje lentelėje užėmė septintą vietą.

P.Vanagui ir M.Drobiazko baigus karjerą, estafetę perėmė D.Stagniūnas. Jis su skirtingomis partnerėmis iškovojo kelialapius į dvejas olimpines žaidynes, bet dalyvavo tik vienose. 2010 m. į Vankuverio žaidynes D.Stagniūnas negalėjo keliauti, nes jo partnerė amerikietė Katherine Copely negavo Lietuvos pilietybės. Netrukus K.Copely baigė karjerą, o D.Stagniūnas pradėjo šokti su kita amerikiete Isabella Tobias.

I.Tobias pilietybės klausimas spręstas ilgai ir skausmingai, bet antruoju bandymu amerikietės prašymas buvo patenkintas, tad 2014 m. Sočio žaidynėse D.Stagniūnas ir I.Tobias galėjo atstovauti Lietuvai. Jie užėmė septynioliktą vietą.

Panašius kančių kelius teko nueiti S.Ambrulevičiaus ir amerikietės A.Reed porai. Jie iškovojo kelialapį į 2022 m. Pekino žaidynes, bet jose nedalyvavo, nes A.Reed negavo Lietuvos paso. 2024 m. rudenį A.Reed antruoju bandymu tapo Lietuvos piliete ir kartu su S.Ambrulevičiumi atstovaus Lietuvai olimpiniame Milane.

Per Pekino žaidynes A.Reed ir S.Ambrulevičiaus iškovotu kelialapiu pasinaudojo Paulina Ramanauskaitė ir Deividas Kizala – viena iš nedaugelio ledo šokėjų porų, kurią sudarė du Lietuvoje išugdyti čiuožėjai. Pekino žaidynėse P.Ramanauskaitė ir D.Kizala užėmė 23 vietą, bet 2025-ųjų pradžioje D.Kizala patyrė traumą, kurios gydymas užtruko, ir pora nepradėjo 2025–2026 m. sezono.

Lietuvos ledo šokėjų poros varžėsi septyneriose olimpinėse žaidynėse. O šiais metais įvyks ir kitos dailiojo čiuožimo rungties olimpinis debiutas – teisę vykti į Milaną iškovojo moterų varžybose dalyvausianti Meda Variakojytė.

Stiprėjantis Lietuvos biatlonas

Per daugiau nei tris dešimtmečius, praėjusius nuo Lietuvos sugrįžimo į olimpinę šeimą, pasaulyje ypač šoktelėjo biatlono populiarumas. Atsirado naujų šios sporto šakos rungčių, išsiplėtė geografija, o pagal televizijos transliacijų reitingus biatlonas kai kuriose šalyse netgi lenkia ledo ritulį ir yra žiemos sporto lyderis.

Nors plėtoti biatloną nėra paprasta, Lietuva stengiasi neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų, o mūsų šalies biatlonininkai nuo 1992 m. nepraleido nė vienų olimpinių žaidynių. Maža to, Lietuvos olimpinė biatlono rinktinė vis didėja.

A.Šalnos pramintomis vėžėmis per Albervilio žaidynes nušliuožė Gintaras Jasinskas ir Kazimiera Strolienė, vėliau keleriose žaidynėse Lietuvai atstovavo vienas arba du biatlonininkai, 2018 m. Pjongčange olimpinė biatlono rinktinė padidėjo iki keturių žmonių, lietuviai pirmą kartą gavo teisę dalyvauti mišrios estafetės lenktynėse, o prieš ketverius metus Pekine startavo penki Lietuvos biatlonininkai.

Tai nebuvo riba. Šią žiemą olimpinėje Anterselvos biatlono arenoje Lietuvos garbę gins net aštuoni slidininkai su šautuvais.

Nors Lietuvos biatlonininkai dėl olimpinių medalių nekovoja, jie kartais nudžiugina nedidelėmis pergalėmis. Lietuviams nedidelės pergalės yra vietos antrajame ar trečiajame dešimtuke.

Į antrąjį dešimtuką jau per 1992 m. Albervilio žaidynes pateko G.Jasinskas. Jis per asmenines 20 km lenktynes net save nustebino taikliais šūviais, pataikė į 19 iš 20 taikinių ir užėmė 19 vietą.

Šio amžiaus pirmąjį ir antrąjį dešimtmetį Lietuvos biatlono veidas buvo Diana Rasimovičiūtė. Tai viena iš nedaugelio Lietuvos sportininkų, dalyvavusių net penkeriose olimpinėse žaidynėse. Tokius sportininkus – tiek žiemos, tiek vasaros – vis dar galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Per 2006 m. Turino žaidynes D.Rasimovičiūtė pagerino G.Jasinsko rezultatą – sprinto lenktynėse užėmė 18 vietą. Įdomu, kad Turine pirmasis olimpinis startas ignalinietei susiklostė klaikiai. D.Rasimovičiūtė į asmeninių 15 km lenktynių trasą iššliuožė pirmoji, dėl to sulaukė didelio televizijos dėmesio, bet šaudydama suklydo net aštuonis kartus. Tačiau nesėkmė pakurstė sportinį pyktį ir po trijų dienų – vasario 16-ąją – D.Rasimovičiūtė pasiekė geriausią Lietuvos moterų rezultatą olimpinėse biatlono varžybose.

Tarp vyrų biatlonininkų geriausią nepriklausomos Lietuvos olimpiečių rezultatą 2018 m. Pjongčango žaidynėse pasiekė Tomas Kaukėnas. Jis iš pradžių užėmė 17 vietą sprinto lenktynėse, o kitą dieną per persekiojimo lenktynes dar pagerino šią poziciją  ir finišavo tryliktas.

Pjongčange Lietuvos sporto mėgėjai pirmą kartą galėjo palaikyti mūsų biatlonininkus per estafečių pasirodymą. Deja, mišrios estafetės varžybos lietuvių ketvertukui baigėsi anksčiau nei tikėtasi. Jau antrajame etape lyderė aplenkė D.Rasimovičiūtę visu ratu ir Lietuvos komanda buvo pašalinta iš trasos, vyrams į ją net nespėjus iššliuožti.

Pekino žaidynėse daug sėkmingiau debiutavo vyrų estafetės komanda: mūsų ketvertukas pasiekė finišą ir užėmė 14 vietą.

Šį dešimtmetį Lietuvos biatlono lyderiu tapo Vytautas Strolia. Anykštėnas per Pasaulio taurės lenktynes kelis kartus pateko į pirmąjį dešimtuką, bet prieš ketverius metus Pekino žaidynėse jo olimpiniai startai buvo silpnesni. Kol kas geriausias V.Strolios olimpinis rezultatas – 21 vieta Pekino žaidynių asmeninėse lenktynėse.

 Vejasi Amerikos lietuvį

Lietuvoje esančios kalvos tinka nebent kalnų slidinėjimo pradinukams. Siekiantieji šios sporto šakos aukštumų privalo treniruotis aukštesniuose kalnuose ir geresnėse trasose, todėl paruošti bent vidutinio lygio kalnų slidininkų Lietuvoje beveik neįmanoma.

Tačiau Tarptautinė slidinėjimo ir snieglenčių sporto federacija (FIS) mėgina sudaryti sąlygas net toms šalims, kuriose nėra galimybių masiškai plėtoti kalnų slidinėjimą. Per pasaulio pirmenybes ir olimpines žaidynes šios sporto šakos geografija būna labai plati, o olimpinius kelialapius iškovoja ir lietuviai.

Pirmasis olimpinėse kalnų slidinėjimo varžybose Lietuvai atstovavęs sportininkas buvo JAV lietuvis Linas Vaitkus, kuris išmėgino olimpines 1998 m. Nagano žaidynių trasas. Čikagoje gimęs, bet kalnuotoje Kolorado valstijoje užaugęs L.Vaitkus greitojo nusileidimo varžybose užėmė 25 vietą tarp 28-ių finišo liniją kirtusių kalnų slidininkų. Šis rezultatas iki šiol yra geriausias Lietuvos kalnų slidininkų olimpinis pasiekimas.

Per 2002 m. Solt Leik Sičio žaidynes Lietuva atstovų kalnų slidinėjimo varžybose neturėjo, bet nuo 2006-ųjų Lietuvos kalnų slidininkai išmėgino jėgas visose žiemos žaidynėse. Daugumai lietuvių teigiamas rezultatas – pasiekti finišą, bet tai pavyksta ne visiems.

Didesnių tikslų turi Vilniuje gimęs, bet Šveicarijoje užaugęs Andrejus Drukarovas, kuris yra vienintelis Lietuvos kalnų slidininkas, reguliariai dalyvaujantis Pasaulio taurės varžybose.

Prieš ketverius metus Pekine A.Drukarovas kėsinosi pagerinti barzdotą L.Vaitkaus poziciją. A.Drukarovas didžiojo slalomo varžybų pirmajame nusileidime užėmė 20 vietą, bet leisdamasis antrąja trasa griuvo ir patyrė kelio raiščių traumą. Dėl šios traumos Lietuvos kalnų slidininkas negalėjo startuoti Pekino žaidynių slalomo varžybose ir olimpines viltis atidėjo iki 2026 m. Milano ir Kortinos žaidynių.

 Vienintelė olimpietė

Klasikinis greitasis čiuožimas – dar viena žiemos sporto šaka, kuria užsiimti sąlygų Lietuvoje nėra. Tačiau turime greitojo čiuožimo trumpuoju taku specialistų, o šios sporto šakos varžybos rengiamos uždarose ledo arenose. Tai gana jaunas sportas – į olimpinę programą įtrauktas tik 1992 m., o po kelerių metų pasiekė ir Lietuvą.

Lietuvos treneriams prieš keliolika metų pavyko išugdyti labai perspektyvią čiuožėją. Agnė Sereikaitė iškovojo pasaulio jaunių pirmenybių ir Europos pirmenybių medalius, o viena jos karjeros viršūnių – kelialapis į 2014 m. Sočio žaidynes.

Greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose vyrauja Tolimųjų Rytų ir Šiaurės Amerikos sportininkai, todėl žaidynėse tikėtis tokių rezultatų kaip Europos pirmenybėse būtų buvę naivu. A.Sereikaitė stojo prie visų trijų rungčių starto linijos, o aukščiausią šešioliktą vietą užėmė ilgiausiose 1500 m lenktynėse.

Per Sočio žaidynes A.Sereikaitei buvo tik 19 metų, todėl tikėtasi, kad sportininkė iškovos dar keletą olimpinių galimybių ir pasieks geresnių rezultatų. Deja, viltys taip ir liko tik viltys. 2017 m. lapkritį Pasaulio taurės etape A.Sereikaitė pateko į griūtį ir patyrė sunkią traumą, kuri neleido iškovoti kelialapio į Pjongčango žaidynes.

Pasveikusi vilnietė į čiuožimo taką negrįžo. 2018-ųjų rudenį pranešė baigianti sportininkės karjerą, o jaunesnės kartos Lietuvos čiuožėjai kol kas nepasiekia tokių rezultatų, kad galėtų kovoti dėl olimpinių kelialapių.

Lietuvos sportininkai olimpinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose

DSK – diskvalifikuota.

Visų spalvų medaliai

Lietuvos ledo ritulininkas D. Kasparaitis savo kolekcijoje turi tris olimpinius medalius. 1992 m. Albervilyje su Jungtine komanda, į kurią buvo susibūrę byrančios SSRS sportininkai (išskyrus Baltijos šalis), iškovojo olimpinį aukso medalį. Po šešerių metų jau su Rusijos rinktine Nagane pasipuošė sidabru, o 2002 m. Solt Leik Sityje savo kolekciją papildė ir olimpine bronza. Be solidaus olimpinio kraičio, D.Kasparaitis greičiausiai bus minimas ir kaip vienas vyriausių sportininkų, debiutavusių Lietuvos rinktinėje. Kaip žinoma, 2017-ųjų pabaigoje D.Kasparaitis pirmąkart oficialiai apsivilko ledo ritulininko aprangą su vytimi ir debiutavo Lietuvos rinktinėje būdamas 45-erių.

Bobslėjaus auksas

1948 m. Sankt Morice vykusiose žiemos žaidynėse su JAV bobslėjaus keturviete lietuvių kilmės Edwardas Williamas Rimkus tapo olimpiniu čempionu. Įdomu tai, kad jo, kaip bobslėjininko, sportinė karjera tetruko 13 mėnesių, per kuriuos jis sugebėjo pelnyti olimpinį auksą. Ne vieną sporto šaką išbandžiusiam sportiškam jaunuoliui sėsti į bobslėjaus roges pasiūlė tame pačiame universitete besimokantis bičiulis.